Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorius Audrius Bružas tapo Aplinkos ministerijos inicijuojamo projekto „Aš – žalias“ ambasadoriumi. „Aš – žalias“ yra švietimo projektas, kuriuo siekiama ugdyti visuomenės sąmoningumą ir skatinti žmones tapti aktyviais atliekų tvarkytojais. A.Bružas rūšiuoti atliekas pradėjo prieš keletą metų ir dabar šia idėja ragina užsikrėsti kitus. „Būk tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje“ – sakė Mahatma Gandhis, šiuo posakiu vadovaujasi ir A.Bružas.
Kada pradėjote rūšiuoti atliekas?
Viskas prasidėjo, kai persikrausčiau į butą, kuriame dabar gyvenu. Prie mano namo buvo atliekų rūšiavimui skirti konteineriai, tada ir pradėjau rūšiuoti. Tiesa, aplinkos švara susirūpinau daug anksčiau. Vaikystėje ne kartą esu numetęs saldainio popierėlį, net nesusimąstydavau, kad tai blogai. Tačiau vienas įvykis mano įpročius pakeitė negrįžtamai. Kartą mano numestą popieriuką pastebėjo draugė, kurią toks poelgis pribloškė. Teisinausi, jog tai tik popierėlis, tačiau jai buvo nesuvokiama, kaip galima jį numesti, juk tai miesto šiukšlinimas. Tas įvykis labai stipriai įsirėžė į sąmonę, o dabar jau ir į pasąmonę. Tai, kas man atrodė tik nieko nereiškiantis popieriukas, jai buvo absoliučiai nesuprantamas poelgis. Tada susimąsčiau, jog tikriausiai yra žmonių, kuriems ir didesnę šiukšlę numesti atrodo nieko tokio, o juk nuo to viskas ir prasideda. Nuo popieriuko...
Atliekų nerūšiuojantys žmonės neretai teisinasi tuo, jog rūšiavimas apsunkina buitį – namuose apsikraunama šiukšlėmis.
Manęs rūšiavimas tikrai neapsunkina. Namuose yra trys maišai: vienas skirtas popieriui, kitas – stiklo tarai, trečiasis – plastikui ir metalui. Žinoma, galima turėti atskiras dėžutes, bet man to nereikia, viską dedu į paprastą maišą. Išmetęs jo turinį, maišelį įmetu į plastikui skirtą konteinerį. Rūšiuojamos pakuotės neturi blogo kvapo, tačiau dėl patogumo stiklą ir plastiką laikau balkone.
Kaip manote, kodėl daugelyje Europos Sąjungos šalių įprastas atliekų rūšiavimas lietuviams vis dar svetimas?
Nežinau, čia galbūt toks keistas gėdos jausmas su šiukšlėmis prasidėti. Bet jei tau gėda, tai ir namuose nesivalyk dulkių, nes gėda juk valyti. Čia lygiai tas pats. Gėdos jausmas rinkti šiukšles, įmesti butelį į atskirą konteinerį... Keista, daugelyje kitų dalykų gėdos jausmo neturime, o va tokiuose dalykuose, kur galima atsiriboti ir nedaryti kažko, atsiranda labai daug ir gėdos, ir nepatogumo. Juk jeigu žmogus dirba darbą, kuriame gali išsitepti, atrodo suprantama, kad suodinas ar tepaluotas į teatrą neis. Čia turėtų būti lygiai taip pat natūraliai suvokiama, kad šiukšlių nereikia mesti bet kur, kad yra tam skirtos vietos, atskiri konteineriai.
Kodėl nusprendėte prisijungti prie projekto „Aš – žalias“?
Sutikau nesvarstydamas. Atliekų rūšiavimas – mano kasdienio gyvenimo dalis. Visada maloniau būti švarioje aplinkoje, kur nėra prišiukšlinta, nesimėto buteliai ir popieriai. Nesuprantu žmonių, kurie stiklo šukes sumeta į ežerus, juk kiti poilsiaudami susipjausto. O atliekų rūšiavimas – globaliai svarbi problema, nuo to priklauso, kiek medžių bus iškirsta, kiek kitų gamtos išteklių nereikalingai sunaudota.
Ką jums reiškia būti „žaliam“?
Būti „žaliam“ – tai daug daugiau nei rūšiuoti atliekas, tai rūpestis tiek supančia aplinka, tiek pačiu savimi. Gyventi „žaliai“ reiškia gyventi sveikai, į šią sąvoką patenka sportas, sveika mityba. Deja, dėl didelio gyvenimo tempo tai ne visada pavyksta. Tačiau rūpestis aplinka nereikalauja papildomų laiko sąnaudų. Parduotuvėje prašau nedėti kiekvieno produkto į atskirą maišelį, naudoju energiją taupančias elektros lemputes, o išeidamas iš kambario užgesinu šviesą. Tai nedideli dalykai, tačiau jei visi taip elgtųsi, sumažintume nereikalingą gamtos niokojimą.
Ką patartumėte žmonėms, kurie išgirs apie šį projektą ir svarstys – rūšiuoti ar ne?
Linkiu, kad bet ką darydami žmonės pradėtų nuo savęs, nesidairytų aplink, o pradėtų nuo savo, kad ir mažo indėlio. Linkiu neieškoti kaltų, atsakingų, ar samprotauti, kad pasirūpins kažkas kitas, neatidėlioti, o pradėti šiandien.
|
Žmonės žiūri į žmogų iš apačios, katės – iš aukšto, o kiaulės juos laiko sau lygiais. V.Čerčilis
